Turgaus istorijos

Taip jau atsitiko, kad, po kelerius metus trukusių paieškų, mes su vyru įsigijom visai neprastą butą vienam seniausių Kauno rajonų. Mes matėm vien privalumus – vieta, infrastruktūra, susisiekimas su centru, prekybcentriai, tyla ir ramybė. Kiti tuo metu badė pirštais ir rėkė – „ėėėė, bet turgus gi visai šalia, fufu“. Ir viskas, ką noriu tokiems šiandien atsakyt, yra: bet tai ant kiek yra linksma gyvent šalia turgaus. Jei ne jis, neturėčiau šių turgaus istorijų.

Visų pirma, prieš pradedant pasakoti esmę, pasigilinkim į detales ir veiksmo vietą. Mano turgus nėra iš tų, kur viskas pardavinėjama ant gražių prekystalių arba kur pardavėjos stengiasi būti malonios, arba kur mėgaujiesi vaikščiodamas po jį. Mano turgus yra praeitis. Lyg žengdamas pro jo vartus iš tikro žengtum pro teleportacinį portalą, kuris visus negailestingai nubloškia ketvirtį amžiaus atgal: į laikus, kai visi žinojo žodžius “spekuliantas”, “po blatu”, “tas rupūžė liandzbergis” ir tuo pačiu niekas nežinojo žodžių “kivi”, “bananas” ir “ananasas”. Tai štai, aplink tokį turgų ir žmonės gyvena atitinkami, o bet tačiau, tokių nerasi nuobodžiuose daugiabučių kvartaluose – ten nėra vietos spalvoms ir nuotykiams.

turgus

Nuotrauka: fotomenininkas Vytautas Pletkus

Taigi, pradėkim istorijas. Jos apie minėtus žmones, kuriuos vis pastebiu gatvėje ar pro langą. Nežinau nei vieno jų vardo, bet sugalvojau juos. Stengiausi duoti tokius gryn pagal žmogų, nes gi vardas visuomet yra asmenybės dalis.

Aldona. Ji yra pirma kaimynė, su kuria susipažinau, kuomet atsikraustėm. Viskas vyko labai intymią akimirką: išvedžiau savo šunį atlikti reikalų ant žolės, esančios šalia Aldonos namo. Aldonos namas, beje, yra diiiidelis, mūrinis, iš tų baisių “VaKątikAtgavomNepriklausomybę” architektūros laikų, kuomet kiekvienas save gerbiantis spekuliantas, beleką statydamas vadovavosi šūkiais “more is more” ir “nu tegu visi pamato, kaip mes prasigyvenom”. Ta žolė, ant kurios vaikščiojo mano šuo, net nepriklauso Aldonai, ten servitutas, esantis šalia gatvės. Bet Aldona dirba mokytoja ir mėgsta visus mokyti. Todėl iškart ir mane pamokė – ant jos žolės (tos, kur visai ne jos) daugiau savo šunpalaikio negaliu vedžiot, ir nesvarbu, kad viską susirenku į maišelį, nes “kai pati turėsiu žolę, sužinosiu, ką jai padaro kakučiai, kuriuos surenki” (ta prasme, nematomi kakučiai). Aldona yra storoka, ji gerai moka rėkt. Dabar pas ją atvažiavo į svečius sūnus (su vyru svarstom, iš kur jis atvažiavo. Mėtomės tarp variantų “kalėjimas” ir “Norvegijos žuvų fabrikas”), kuris turi du kostiumus: juodą ir tamsiai mėlyną, abu su trim paloskėm (t.y., juostom).

Marelis. Bičas, kuriam yra panašiai tiek metų, kiek mums su vyru. Jo didžiausia asmenybės staigmena ta, kad jis gyvena socialiniam bute. Nuo to laiko, kai tai sužinojau, ši persona man tapo verta mažabiudžečio Holivudinio filmo: kaip galima nusipelnyti socialinio būsto, kuomet tau apie 30 ir tu nesi nei daugiavaikės šeimos tėvas, nei vaikas. Marelis gyvena gerai (just in case, pradėjot dėl jo nerimaut): kiekvieną, absoliučiai kiekvieną dieną jis keliasi anksti ryte ir eina į pseudodarbą (t.y., į barą šalia turgaus), ten susitinka su bendradarbiais (t.y., kitais alkoholikais), vakare grįžta namo ir eina miegot. Būdamas doru lietuviu nepamiršta, jog reikia švęsti šventes. Užšvenčia, susikviečia kitų draugaholikų, vakare visiem iškviečia taksi (t.y., policiją), kuris surenka užsibuvusius, drabužius kažkur pametusius svečius. Rimtai, sykį vidury žiemos mačiau nuogą svečią. Marelis yra geras kaimynas, siūlėsi mano šunį suspardyt, kai Aldona mane mokė. Mareliui Aldona kaip mama. Likimo vingis: Marelis turi šunų, kurie visą dieną palaidi bastosi po rajoną, kol jis dirba. Ir Aldonos žolė būna nubausta.

Tania. Kai pradėjau apie ją dabar galvoti, supratau, kad neteisinga buvo sakyti, jog tik Marelis vertas filmo juostos. Tania yra kaip Tvin Pyksas. Kaip Pandoros skrynia. Ją gali pamatyti tik ankstyvą rytą. Tania visada apsirėdo prabangiausiais ir biurui tinkamais drabužiais – pėdkelnės, bateliai su pakulne, palaidinė ir standi, kvadratinė rankinė. Tik geriau įsižiūrėjus supranti, kad į jokį darbą ji neis: dešinėje rankoje kątik įsigytas poros litrų alaus butelis, kruopščiai įsuktas į popierinį maišelį. Ji vaikšto pirmyn ir atgal gatve, vis stabtelėdama siurbtelėjimui. Lyg amžinasis variklis, lyg Švilpiko dienos personažas. Kasdien tas pats.

Janina, kurią visi meiliai vadina Jane. Jeigu reiktų piešti gyvūnus, panašiausius į Janę, aš rinkčiausi orką arba mėlynąjį banginį. Jos gyvenimas sunkus ir trumpinantis nervus: gyvenimo pabaigoje, dukra ar sūnus jai paliko saugoti du mažus anūkus, kol tėvai dirba užsienyje. Janė gyvena palėpėje įrengtame nedideliame bute, dar ten telpa du maži vaikai ir milžiniškas šuo (kurio niekad nesu mačiusi lauke). Vasarą, kai Janė atsidaro balkoną, kuriame per dieną nejudėdamas guli šuo Cerberis, visa gatvė žino, ką blogai daro vaikai. Janė labai labai labai garsiai rėkia. Taip garsiai, kad pirmą vasarą norėjau skambint Vaikų Apsaugai. Taip garsiai, kad kaimynas iš 30-to namo, žino, kad Janės anūkas 84-tam name nevalgo varškės ir maivosi. Jėzaumarija, nustok maivytis, vaike! Čia mes dar pasnaust norim!

Ir tai dar ne visi veikėjai. Dar yra žmogus, kuris eina ir miaukia. Nuolatos miaukia. Dar yra susiraukšlėjęs kaip razina senis, kuris dirba kartu su Mareliu, yra pastovioj krintančio medžio būsenoj ir marmaliuoja po nosim rusiškus keiksmažodžius. Ir daug kitų.

Gera gyventi prie turgaus, kai ko reik – greit nubėgi, bijūnai labai pigūs, ant elektros susitaupo, nes teliko nereik žiūrėt. Pasidarai popkornų ir atsitrauki užuolaidą.