Turgaus istorijos

Taip jau atsitiko, kad, po kelerius metus trukusių paieškų, mes su vyru įsigijom visai neprastą butą vienam seniausių Kauno rajonų. Mes matėm vien privalumus – vieta, infrastruktūra, susisiekimas su centru, prekybcentriai, tyla ir ramybė. Kiti tuo metu badė pirštais ir rėkė – „ėėėė, bet turgus gi visai šalia, fufu“. Ir viskas, ką noriu tokiems šiandien atsakyt, yra: bet tai ant kiek yra linksma gyvent šalia turgaus. Jei ne jis, neturėčiau šių turgaus istorijų.

Visų pirma, prieš pradedant pasakoti esmę, pasigilinkim į detales ir veiksmo vietą. Mano turgus nėra iš tų, kur viskas pardavinėjama ant gražių prekystalių arba kur pardavėjos stengiasi būti malonios, arba kur mėgaujiesi vaikščiodamas po jį. Mano turgus yra praeitis. Lyg žengdamas pro jo vartus iš tikro žengtum pro teleportacinį portalą, kuris visus negailestingai nubloškia ketvirtį amžiaus atgal: į laikus, kai visi žinojo žodžius “spekuliantas”, “po blatu”, “tas rupūžė liandzbergis” ir tuo pačiu niekas nežinojo žodžių “kivi”, “bananas” ir “ananasas”. Tai štai, aplink tokį turgų ir žmonės gyvena atitinkami, o bet tačiau, tokių nerasi nuobodžiuose daugiabučių kvartaluose – ten nėra vietos spalvoms ir nuotykiams.

turgus

Nuotrauka: fotomenininkas Vytautas Pletkus

Daugiau…