Tag Archives: skaitiniai

Kur yra tolerancijos ribos?

Tikriausiai daugelis, perskaitę šitą antraštę, galvos, kad aš visokiausia –fobė, kuri po pagalve laiko savo balsavimo biuletenį su ryškiai pažymėtu „ne“ žemelės pardavimui, kuri kasdien vis labiau dreba dėl pabėgėlių a.k.a. teroristų, kurie čia viską sugadins, kuri laukia naujų m.a.m.a. apdovanojimų, besimokindama dar garsiau švilpt, nes negali žinot, koks dar fuifui ant scenos užlips. Apsigavot, straipsnis ne visiškai apie tai.

tolerancija

Daugiau…

Turgaus istorijos

Taip jau atsitiko, kad, po kelerius metus trukusių paieškų, mes su vyru įsigijom visai neprastą butą vienam seniausių Kauno rajonų. Mes matėm vien privalumus – vieta, infrastruktūra, susisiekimas su centru, prekybcentriai, tyla ir ramybė. Kiti tuo metu badė pirštais ir rėkė – „ėėėė, bet turgus gi visai šalia, fufu“. Ir viskas, ką noriu tokiems šiandien atsakyt, yra: bet tai ant kiek yra linksma gyvent šalia turgaus. Jei ne jis, neturėčiau šių turgaus istorijų.

Visų pirma, prieš pradedant pasakoti esmę, pasigilinkim į detales ir veiksmo vietą. Mano turgus nėra iš tų, kur viskas pardavinėjama ant gražių prekystalių arba kur pardavėjos stengiasi būti malonios, arba kur mėgaujiesi vaikščiodamas po jį. Mano turgus yra praeitis. Lyg žengdamas pro jo vartus iš tikro žengtum pro teleportacinį portalą, kuris visus negailestingai nubloškia ketvirtį amžiaus atgal: į laikus, kai visi žinojo žodžius “spekuliantas”, “po blatu”, “tas rupūžė liandzbergis” ir tuo pačiu niekas nežinojo žodžių “kivi”, “bananas” ir “ananasas”. Tai štai, aplink tokį turgų ir žmonės gyvena atitinkami, o bet tačiau, tokių nerasi nuobodžiuose daugiabučių kvartaluose – ten nėra vietos spalvoms ir nuotykiams.

turgus

Nuotrauka: fotomenininkas Vytautas Pletkus

Daugiau…

Savaitė be patyčių. Pasipasakokim!

Kavos pertraukėlės skiltis turėtų būt lengva ir skani, atrodo taip sufleruoja pats pavadinimas. Bet kartais ne viskas gyvenime yra lengva, ar ne? Netgi ne visada ta pati kava yra skani ir lengva – kartais (galbūt visai kaip aš praėjusį trečiadienį) paklausai Iki parduotuvės reklamos su barista ir visiškai susigadini savo rytinę kavą, įsidėjęs jo rekomenduotos uogienės. Nes viduj manai „avietės ir kava – skamba lyg tiramisu, turi tikt“. O gaunasi klaiki klaiki kava, kurios NET pienas nepagerina, nes – be abejo – šlykšti uogienė sutraukia pieną. Gaunasi rūgščiakartė kava su pieno gabalais. Trumpiau tariant, lygiai taip pat ir ši skiltis galbūt kartais sugadins kavą, nes privers galvoti ne apie pačius lengviausius dalykus.

Ši savaitė visuomenėje eskaluojama kaip „Savaitė be patyčių“. Manau, kad tai puiki iniciatyva. Žinoma, čia tik step 1, einant link problemos sprendimo. Bet juk visuomet pats pirmas žingsnis yra pri(si)pažinimas ir kalbėjimas. Rytais per „Labą Rytą“ prisidėdami prie šios idėjos savo asmeninę patirtį apie patyčias pasakojo įvairūs visuomenės veikėjai. Aš užmačiau tik Jurgą su Vidu, Liūdnus Slibinus ir Beatą Tiškevič – Hasanovą. Net nebandysiu slėpt savo simpatijų Beatai, labiausiai įsiminė būtent ji. Nes, kaip visuomet, nekalbėjo apie tariamą situaciją su tariamais sprendimais – kalbėjo apie save ir apie savo patirtį mokykloje. Tuomet susimąsčiau – tikriausiai dauguma negalėtume pasakyti, kad nesigėdijame nieko, kas ten atsitiko. Dažniausiai visi žengiam kokį kvailą žingsnį. Gal vieni susipranta anksčiau, kiti vėliau. Ir dažniausiai tai juk nieko blogo, juk ne vien matematika ir istorija yra dalykai, kurių mokaisi mokykloj, lygiai taip pat tai yra ir socialiniai įgūdžiai. Bet kartais ir kai kuriem vieno žingsnio negana – jie apsisuka ir eina atgal, įsakydami silpnesniems daryti tą patį.

savaite_be_patyciu

Daugiau…

Supermamos vs. bevaikės egoistės

Visi girdėjom tuos įstabius vaikų palyginimus su gėlėmis ir džiaugsmu, ir laime, ir gyvenimo prasme, ir visu kuo, kas tik gali būti išreikšta trečio laipsnio būdvardžiais. Ir beveik visi matėm tas mamas, neplautomis galvomis, nešvariais drabužiais, parke vežimėlyje stumdančias savo gyvenimo prasmes. Man tokiu metu visada kyla paradoksalios mintys. Jeigu taip atrodo žmonės, radę viską -iausią, tai negi tas laimės svoris toks didelis, kad tos būtybės atrodo toookios sugniuždytos ir prislėgtos.

maternity-1

Daugiau…

Tegul skamba rezoliucijos!

Naujų metų sutikimas klišiškai ir banaliai asocijuojasi su keliais dalykais: fejerverkai, šampanas, daug garso ir šviesų bei pažadai.

Ameniškai aš nesu didelė Naujų metų nakties mėgėja. Ir net tiksliai nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad jau nuo kokio Spalio visi pradeda murmėti ir švokšti po nosim TĄ klausimą („tai ką per Naujuuuus?“). Iš pradžių visai tyliai, bet artėjant lemiamai datai vis garsiau, vis bejėgiškiau.

and_image_1366672744 Daugiau…