Sicilija. Sustojusio laiko sala

Kuomet vieni lietuviai laukia vasaros, kad galėtų – kaip kokie žydai į Meką – atlikti pareigą ir nuvažiuoti prie jūros, aš laukiu pavasarių ir rudenų. Tokiu metu surenkam tradicinę kelioninę komandą, pasirenkam kryptį ir labai iš anksto pradedam laukti atostogų. Praėjusiais metais, prasidėjus eiliniams pigių lėktuvo bilietų reidams, akys užkliuvo už Trapani, Sicilijoje. Gėdingai pigu! Širdis neleidžia nepirkti. Po  trijų mėnesių planavimo – visi penki sėdim prie vartų. Ne, ne močiutės kaimo vartų, oro uosto. Ciao, Sicilija!

sicilija

Sicilijai iššniukštinėt turėjom 8 dienas. Iš pradžių atrodė – kas čia yr, apvažiuosim tą visą salą per tiek laiko, nebus gi didesnė už Lietuvą. Beeet… buvo didesnė. Ir vien kelionė nuo Trapani oro uosto iki išsinuomoto buto Agrigente truko apie 3 valandas. Mamma mia! Paslaptis ta, kad Sicilijos keliai yra gryna apgaulė: pasižiūri į atstumą kilometrais – nėr ką veikt, nuvarysim; pasižiūri į atstumą valandom – rimtaaaaiiii, tieeek laiko maaaašinoj? Vingiuotas, dažnai tik vienos eismo juostas kelias tiesiog ryja laiką. Brangų, atostoginį laiką.

Priešistorė: esam jau pakankamai patyrę keliautojai, todėl visada iš anksto, dar Lietuvoj, susidėliojam preliminarius maršrutus su must-see vietom. Pradėjus domėtis ir pamačius, kokia visgi Sicilija didelė, ir kiek visur visko įdomaus, nusprendėm apsistoti pietinės pakrantės vidury – Agrigento mieste, kad visus objektus pasiekti būtų fiziškai įmanoma.

1 diena (tiksliau sakant, vakaras). Oro uostas – Agrigento. Išsinuomavom erdvų butą prie pat jūros. Ne pats naujausias remontas, bet buvo viskas, ko galėjo prireikt, įskaitant barzdaskutę, plaukų gofravimo žnyples, 3 keptuves, saulėtą terasą genties pusryčiams ir pan. (rezervavom jį čia), o ant stalo laukė butelis sicilietiško vyno ir sultingas melionas.

2 diena. Caltanisetta – Enna. Šis maršrutas gal nebuvo pati geriausia mintis, nieko per daug ypatingo abiejuose miestuose neradom. Tik lėtą, sicilietišką ritmą – saulėta popietė, pagyvenę senjorai, besibūriuojantys miestų aikštėse ir parkuose, žaidžiantys šachmatais, iš mokyklų mamų parvedami apmūturiuoti žieminiais drabužiais vaikai (buvo gegužės pabaiga, kokie 22 – 25 laipsniai šilumos), benamiai milžiniškų gabaritų šunys.

sicilija

P. S. žmogysta oranžiniu chalatu nėra psichiškai nestabili sicilietė. Tai viena iš mūsų komandos narių. Šį, galimai sicilietiškos mados pasididžiavimą, radom savo bute ir (neneigsiu, tai įvyko išgėrus tą minėtą butelį vyno) kažkaip visi nusprendė, kad kiekvienas žmogus jį turi nešiot visą dieną. Kad ir kur beitume, ką bedarytume. Ar kuris iš mūsų gavo į akį už tokį išsišokimą nuo siciliečių? Ne. Ar buvom  palaikyti „special“ žmonėmis? Tikriausiai taip.

sicilija

sicilija

3 diena. San Vito lo Capo – Palermas. Šitos dienos laukiau su didele baime ir nekantrumu. Baime – nes tai turėjo būti sunkiausias maršrutas iš visų, daugiau nei 7 valandos mašinoj. O visi juk žinom, kokie žmonės tampa, kai yra pervargę ir yra mašinoj :) Nekantrumu – nes gi Palermas sostinė, nu gi turi būt osam! Ir iš tikro, buvo osam. Ne tik Palermas. San Vito lo Capo yra nuo-sta-bi vieta. Kad pailsėtume nuo kelionės į priekį, susiplanavom popietę pliaže, prie žydros žydros jūros ir aukštų aukštų uolų, net debesis praduriančių.

sicilija

sicilija

sicilija

Pasiskrudinę ir pailsėję, pajudėjom į sostinę. Ir, nors buvau daug skaičiusi apie kreizi eismą Palerme, likau šiek tiek šokiruota. Esat kada matę Starkaus ir Radzevičiaus kelionių laidas po rytines šalis? Net pamenu jų mintį: „tokiose šalyse gali neturėt šviesų, valytuvų, bet negali neturėt signalo“. Toks buvo ir Palermas – pypsintis, chaotiškas, rytietiškas, be taisyklių vairuojantis. Kol mėginom į mikrovietą pasistatyt savo mikromašiną, nesuskaičiuojamas kiekis mašinų mus apipypino, apvadino mėšlais ir asilais ir apmosikavo visokiais gestais. Net jei niekam, ničniekam netrukdėm. Jau net nekalbu apie situacijas, kai reikia eiti per gatvę – pareigingai lietuviškai stovi prie perėjos, stovi stovi, stovi stovi, supranti, kad niekas NIEKADA nesustos savo noru, tada tiesiog giliai įkvepi ir žengi į nesiliaujančių mašinų / motorolerių / rikšų (jomis vadinom tuos tokius megagarsu riaumojančius, ant trijų ratų važiuojančius kledarus) srautą. Ir nelyg Mozė pereini jūrą. Stebuklinga.

sicilija

Palermo architektūra irgi žavi savo rytietiškumu – nebe baltas, o gelsvas, pilkšvas akmuo, apvalūs ryškūs stogai. Sustojom išgert kavos su įvairiausias tradiciniais pyragėliais. Galvojom, kaip žmonės pasėdėsim ir pailsinsim kojas. Imam meniu – ahaa, minimum 10 rūšių kavos. O, lietuviška gėda.. Kai nežinai, ką iš tikro reiškia kavos pavadinimas, nes Lietuvoj esi pratęs prie Kapučino, Latte ir Espresso.

sicilija

Po kavos grįžinėjom link laukiančios mašinos, lyg velnias patraukė eiti kitu keliu atgal. Ir nuklydom. Atrodo, tik viena gatve į šoną nuo pagrindinės, bet jėzaumarija, kol ėjom tuos nesibaigiančius 500 metrų prie savęs prispaudusi laikiau ne tik rankinę, bet ir plaučius su inkstais. Vyrai stoviniuoja pakampėm ir garsiai rėkaudami kalbasi, iš šonų mėtosi žuvų ir daržovių atliekos ir visi spokso – turisto lituano eina ir dar viens iš jų su oranžiniu vonios chalatu. Olimpiadoj būčiau laimėjusi kokią greitojo ėjimo rungtį, garbės žodis. Kai išlindom iš to skersgatvio, nei vienas nebenorėjo improvizuot kelio atgal.

4 diena. Etnos ugnikalnis. Vienas iš tų didžiausių ir svarbiausių lankytinų vietų Sicilijoj. Dar būdami Palerme užėjom į Turizmo informacijos centrą, kad pasitikslintume, kuriuo keliu patogiausia privažiuoti, keliaujant nuo Agrigento. Darbuotojos atsakymas buvo itin informatyvus ir iškalbingas – pasiėmė tušinuką, lėtai išsitraukė Sicilijos žemėlapį, apibraukė Etną ir, badydama į tą vietą, angliškai – itališku akcentu triskart pakartojo: „Ėtna, Ėtna, Ėtna!„. Dar bandėm perklausti, „nu mes čia iš Agrigento norim, tai kur patogiausia į tą Ėtną“, bet atsakymas nepasikeitė – tušinukas, žemėlapis, badymas, ĖtnaĖtnaĖtna. Suprask – visur čia vien Etna, ką yra? Teko pasikliaut navigacija ir intuicija. Lietuvoj buvau skaičiusi, kad debesuotą dieną geriau net nevažiuoti į Etną, nes nieko aplink nesimatys ir, be abejo, ta vienintelė diena, kai išsiruošėm į Etną, buvo debesuota. Iki kol nepasistatėm mašinos prie kraterių ir funikulieriaus, tol nepatikėjom, kad šitas kelias atves į Etną.

sicilija

Tokiems vaizdams pasiekus akis, galvoj nori nenori suskamba Mamontovo „Marso kanjonai“. Rimtai, net nepanašu į žemę. Nori nenori, susimąstai ape tai, kad anksčiau čia buvo kaimeliai su namais, su gyvenimais. O dabar viskas paversta juodo smėlio krūvomis.

sicilija

Kaip bebūtų, vaizdas, užlipus ant nebeveikiančių kraterių, yra nepakartojamas. Kaip ir pats lipimas – maniau, kad sprogs plaučiai ir nukris kojos. Kopi kopi, kopi kopi, išsipurvini batus ir kojas tuo juodumu ir vis tiek toks pojūtis, lyg stovi vietoj…

sicilija

sicilija

Funikulieriaus paslaugomis nepasinaudojom ir į aukščiausią tašką nebekilom, nes paprasčiausiai pagailėjom pinigų. Vienam žmogui toks malonumas apie 30 eurų kainuoja, o kas mes, tik vargšai ubagai, chalatais apsirengę. Be to, ir nemokami vaizdai pilnai patenkino. Žvilgtelkit.

sicilija

sicilija

sicilija

5 diena. Agrigento šventyklų slėnis. Kadangi grįžę iš ekskursijos po Etną buvom dar gyvybingi, nusprendėm pasilinksmint vietiniam bare. Ko pasekoje, rytas buvo liūdnas, labai liūdnas. Su daug vaitojimų iš skirtingų kampų, su daug klausimų veiduose, su atminties spragomis. Taigi, penktoji diena buvo pašvęsta sielos ir kūno gydymui – dieną gulėjom savo pliaže, vakarop aplankėm Agrigento šventyklų slėnį. O ten buvo didinga… Kai sėdi ant žolės ir žvelgi į 3 tūkstančių metų statinį, junti, kaip akimis ir kūnu lieti istoriją. Atsiriboji nuo visko ir šiek tiek nugrimzti į mintis.

sicilija

 sicilija

Čia aptikom ir migdolų medžių. Gaila, nespėjom ant žydėjimo periodo, sako, kad tada vaizdas ir kvapas būna fantastiški.

sicilija

sicilija

6 diena. Ragusa – Modica. Prieš važiuojant į Siciliją, paklausiau savo draugės Sandros, kas jai ten labiausiai patiko ir ji atsakė, kad Ragusa. Patikėjau ja ir netgi patikėjau savim, kad ir man ten patiks. Ragusa yra senas senas miestelis, visas akmeninis, kalnuotas, neįtikėtino siaurumo gatvelėmis išklotas.

sicilija

sicilija

Mus pasitiko kepinantis karštis, o žmogystai su chalatu buvo labai prastai. Turėjau eit, kaip kokia karvė lietuviškam kaime, į visus galus skvernais ir plaukais mosuodama. Ačiū dievui, siciliečiai turi išeitį – tradicines, dantenas užšaldančias Granitas. Tai toks grūsto ledo ir sirupo desertas, kuris ypatingai tinka atsigaivinimui.

sicilija

sicilija

Kadangi Ragusa priklauso pasauliniam UNESCO paveldui, senamiesčio pastatai negali būti išdarkytai suremonuoti. Todėl gimsta tokie šedevrai, kai senos čerpės pakeičiamos naujomis, bet ant naujųjų viršaus išdėliojamos ir akmenim prispaudžiamos senosios. Euroremont.

sicilija

sicilija

Prie pat Ragusos ir yra jos mažesnė sesė – Modica. Viskuo panaši į Ragusą bei turinti seniausią veikiantį Sicilijos šokolado fabriką – parduotuvę, kur galima visko ragauti nemokamai. Be to, ten gamina nuostabius (vėlgi tradicinius) sicilietiškus cannoli. Tai tokie trapūs vafliai su skirtingais įdarais. Mums skaniausias buvo vanilinis Ricota sūrio įdaras… Mmmm…

sicilija

sicilija

7 diena. Turkų laiptai. Visi žinojo, kad ryt jau laukia atsisveikinimas su Sicilija, todėl 7 dieną (visai kaip pagal Jėzaus pamokymus) skyrėm poilsiui – saulė, jūra ir baltieji Turkų laiptai. Šis gamtos stebuklas buvo visai prie pat namų, todėl negalėjom neužsukti. Uoliena labai netradicinė – sakoma, kad turkų piratai šiomis uolomis lipdavo į krantą, kadangi jų paviršius labai patogus, primena laiptus bei neslysta.

sicilija

sicilija

Nusileidę uolomis iki pat apačios, radom ramią ir beveik tuščią įlanką su baltu smėliu ir viliojančiomis bangomis.

sicilija

8 diena. Erice – oro uostas. Atsisveikinom su savo rūmais ir išvykom link oro uosto. Pakeliui nusprendėm aplankyti Erice – aukštai kalnuose įsikūrusį, grynai turistinį miestelį. Kai maniau, kad Ragusos gatvės siauros, buvau nemačiusi Erices – trys mano fizinio mokytojos (paradoksaliai apkūnios), susikibusios už parankių, tikrai nepraeitų. Kiekvienas Erices kampelis rodė, kad ji turistinė – daug mažų suvenyrų parduotuvėlių, siūlančių vietinių gaminių degustacijas, daug kepyklų, kepančių atseit skaniausius Sicilijoj cannoli, gatvės muzikantas su armonika ir papuoštu asiliuku, klasinėjantis, iš kur esam, ir rėkiantis „numero uno lituano“ iškart po atsakymo. Nepaisant to, tai vienas jaukiausių miestelių, kuriuose buvom. Toks mažas, kad panašus į sovietinio dydžio virtuvę daugiabučiuose, ir dėl to toks savas ir nebauginantis.

sicilija

sicilija

O dar nepaminėjau vaizdų, kurie atsiveria nuo kalno – ne veltui staigiausiu ir aukščiausiu serpantinu 2 km važiavom 10 minučių. Tobulesnio atsisveikinimo su sala ir nesugalvosi.

sicilija

Prieš kelionę į Siciliją apie ją girdėjau daug mitų.
1 mitas „ten viskas labai brangu“. Netiesa, daugelis maisto produktų kainuoja tiek, kiek Lietuvoj, o daržovės ir vaisiai net pigiau (apie skonį net neverta kalbėt); maistas restoranuose kiek brangesnis nei Lietuvoj, bet picą galima gauti už 7-12 eurų.
2 mitas „ten visur vien mafijozai, gyvi nieks negrįžta“. Nesutikom jokių agresyviai nusiteikiusių asmenų NET ir būdami su chalatu bare naktį. Baisesnė vieta buvo tik Gela miesto pakraštys, kur tikrai atrodė, kad čia karaliauja tamsa.
3 mitas „ten nėr ką žiūrėt“. Sicilija – graži ir turtinga vaizdais sala. Nei vienas iš mūsų kompanijos nenusivylė, priešingai – sutarėm važiuoti dar kartą, kadangi per savaitę visos Sicilijos apžiūrėti tiesiog neįmanoma.
Taigi, važiuokit ir džiaukitės! Sicilija sunku nusivilt, ji randa ką pasiūlyt visiems – gurmaniško maisto megėjams, istorijos fanatams, tingiems paplūdimių lankytojams, romantiškiems gamtos mylėtojams.