Savaitė be patyčių. Pasipasakokim!

Kavos pertraukėlės skiltis turėtų būt lengva ir skani, atrodo taip sufleruoja pats pavadinimas. Bet kartais ne viskas gyvenime yra lengva, ar ne? Netgi ne visada ta pati kava yra skani ir lengva – kartais (galbūt visai kaip aš praėjusį trečiadienį) paklausai Iki parduotuvės reklamos su barista ir visiškai susigadini savo rytinę kavą, įsidėjęs jo rekomenduotos uogienės. Nes viduj manai „avietės ir kava – skamba lyg tiramisu, turi tikt“. O gaunasi klaiki klaiki kava, kurios NET pienas nepagerina, nes – be abejo – šlykšti uogienė sutraukia pieną. Gaunasi rūgščiakartė kava su pieno gabalais. Trumpiau tariant, lygiai taip pat ir ši skiltis galbūt kartais sugadins kavą, nes privers galvoti ne apie pačius lengviausius dalykus.

Ši savaitė visuomenėje eskaluojama kaip „Savaitė be patyčių“. Manau, kad tai puiki iniciatyva. Žinoma, čia tik step 1, einant link problemos sprendimo. Bet juk visuomet pats pirmas žingsnis yra pri(si)pažinimas ir kalbėjimas. Rytais per „Labą Rytą“ prisidėdami prie šios idėjos savo asmeninę patirtį apie patyčias pasakojo įvairūs visuomenės veikėjai. Aš užmačiau tik Jurgą su Vidu, Liūdnus Slibinus ir Beatą Tiškevič – Hasanovą. Net nebandysiu slėpt savo simpatijų Beatai, labiausiai įsiminė būtent ji. Nes, kaip visuomet, nekalbėjo apie tariamą situaciją su tariamais sprendimais – kalbėjo apie save ir apie savo patirtį mokykloje. Tuomet susimąsčiau – tikriausiai dauguma negalėtume pasakyti, kad nesigėdijame nieko, kas ten atsitiko. Dažniausiai visi žengiam kokį kvailą žingsnį. Gal vieni susipranta anksčiau, kiti vėliau. Ir dažniausiai tai juk nieko blogo, juk ne vien matematika ir istorija yra dalykai, kurių mokaisi mokykloj, lygiai taip pat tai yra ir socialiniai įgūdžiai. Bet kartais ir kai kuriem vieno žingsnio negana – jie apsisuka ir eina atgal, įsakydami silpnesniems daryti tą patį.

savaite_be_patyciu

Galvojau apie savo laiką mokykloje. Pirmose klasėse, nors ir neypatingai tą laiką prisimenu, viskas buvo normalu ir įprasta – susirinko krūva mažų vaikų ir, tikriausiai, viskas, ko jie norėjo, buvo draugystė. Buvo išdykusių, buvo ramių, buvo mąstytojų, buvo keletas griovėjų. Visgi, tiesa tokia, kad vaikai yra žiaurūs. Visuomet (na, arba beveik visuomet) atsiranda kažkas, kas nustato ribą, ir kažkas, kas atsiranda už ribos. Stipri ir silpna asmenybė, agresyvi ir nuolanki asmenybė. Mūsų klasė nebuvo išskirtinė. Tiesa, neatsimenu, kuriais metais pradėjo ryškėti patyčios prieš keletą žmonių ir kas visa tai pradėjo. Bet kokiu atveju, žvelgdama atgal stebiuosi klasės auklėtoja, kuri daugeliu atveju ir buvo patyčių skatintoja. Kalbu ne vien apie abejingumą tai matant (kas buvo labai natūralu), bet ir jų propagavimą, vaikus apklijuojant etiketėmis. Atsimenu ir save – kiek intravertiška, maža, šviesi mergaitė, draugiška ir linksma. Buvau desperatiškai gera ir entuziastinga – pamenu, buvau pasodinta su blogiausiu klasės mokiniu (kuris buvo tiesiog mažas, nešvarus, nemylėtas berniukas, kurio mama buvo mirusi ir kuris retkarčiais ką nors pavogdavo iš kitų vaikų), kad rodyčiau jam pavyzdį, ir taip nuoširdžiai tikėjau, kad jis gali būti geresnis žmogus, jog per visus diktantus susakydavau nosines ir ilgąsias, kviesdavausi po pamokų į namus, kur mokinau skaityti ir skaičiuoti, ir džiaugdavausi kartu su juo vis gerėjančiais pažymiais. Aišku, klasė pasmerkė tokį mano altruizmą, be to, jis nebuvo labai dėkingas ir galų gale jį išmetė iš mokyklos. Bet grįžkim prie esmės… Paradoksalu, bet pačiose pirmose klasėse būna kieta gerai mokytis, todėl buvau pakankamai mėgstama. Vėliau kažkas pasikeitė ir naująja norma tapo būti buku, tingiu mokiniu, o aš dar ir turėjau pradėti nešioti akinius. Akivaizdu, akiniuoti moksliukai nėra tas ponas klasės Populiarusis :) todėl irgi ėmiau balansuoti ant paslaptingų asmenų nustatytų ribų, kur vienoj pusėj esi normalus, o kitoj – labai nebe. Visgi, mano asmeninės savybės neleido nesistengti, ką nors darant, todėl negalėjau tiesiog nustoti mokytis. Be to, kadangi klasėje buvo žmonių, kurie buvo tapę labai labai už ribos ir sugerdavo visą intensyvią neapykantą, nebuvau pačiame dugne. Skamba žiaurokai, ar ne? Iš tikro, klasėje buvo viena mergaitė, kuri buvo atsidūrusi tame pačiame pačiame dugne, ir klasės norma buvo su ja nekalbėti, jos neliesti ir jos nekęsti. Net nežinau, kodėl. Garbės žodis. Ir esu tikra, kad pati būdama mergaite, kuri balansuoja ant tos nematomos ribos (juk širdy nieks nenori būti nemėgstamas ir tapti patrankų mėsa), buvau bent keletą kartų prisidėjusi prie bandos ir žaidusi pagal jų taisykles. Jas visai tiksliai knygoje „1984-ieji“ aprašė G.Orwellas:

Kartais jie ima grasinti kuo nors, ko tu negali pakęsti, negali net pagalvoti. Ir tada tu sakai: „Nedarykit man to, darykit kam nors kitam, tokiam ir tokiam.“ Gal vėliau ir galėtum apsimesti, kad tai buvo tik apgaulė, kad taip pasakei tik todėl, kad jie liautųsi, bet iš tikro neturėjai to galvoje. Bet tai netiesa. Kai tai atsitinka, tu tą ir turi galvoje. Manai, kad nebuvo kaip kitaip išsigelbėti, o išsigelbėti norisi. Tu iš tikro nori, kad taip atsitiktų kitam žmogui. Ir tau visai nerūpi, kaip jis kentės. Galvoji vien apie save.

Bet jausmas buvo prastas. Lyg būtum privėmęs sau į vidų, išdavęs savo pačio įsitikinimus, kad tik tą vieną dieną liktum nepastebėtas. Laikas ėjo, klasės normos buvo keičiamos tų populiariųjų (bet 6 klasėj dar skaityt nemokančių) asmenų. Kuomet prasidėjo paauglystė – nauja norma tapo rūkyti ir turėti papus. Tikrai, tai buvo mūsų klasės norma :) Būdama liekna, aš vėl, po paraliais, patekau už ribos. Tik dabar jau labai labai arti pačio dugno. Ir iš tikro, per tuos metus, kai girdėjau savo pusėn lekiančius įvairiausius žodžius, apibūdinančius moterį, neturinčią (septintokei) reikiamo dydžio papų – įsivariau nemažą kompleksą. Nes aš iš tikro patikėjau, kad esu nenormali, kad kiekviena save gerbianti mergina turi turėt tuos sumautus papus. Kai reikėdavo kažką deklamuoti ar skaityti prieš klasę – buvo oi kokia trauma, nes aš girdėdavau, ką visi galvoja, ir įsivaizduodavau, kur žiūri. Žodžiu, jaučiausi tikrai nemenko lygio invalidė, kadangi tai tęsėsi iki kokios 10-11 klasės (kuomet tie, kurie buvo didieji nuomonių lyderiai, gavo išeiti mokytis į profkes. Nu nes jie buvo tikri tikri lyderiai). Kai prasidėjo pirmosios meilės ir draugystės, visuomet perspėdavau savo vaikinus, kad „atenšion atenšion, aš turiu didelį broką krūtinės srity, prašau neišsigąst ir nepanikuot, jie nepasislėpė į žemę kaip koks strutis, jie natūraliai tokio dydžio“. Ką aš sau galvojau, nežinau. Bet iš tikro, tai man buvo didelis didelis dalykas, su kuriuo susigyvenau tik po kokių 5 metų terapijos su tuo metu dar būsimu vyru. Ir tik tada aš po truputį ėmiau pamilti save ir savo kūną, nebeapsiverkti apatinių drabužių parduotuvių matavimosi kabinose.

Patyčios mane pavertė menkai savim pasitikinčia mergina, kuri dėl to priėmė daug netinkamų sprendimų, kuri nežinojo savo vertės ir kuri buvo labai spygliuota ir baili. Negaliu įsivaizduoti, kaip jautėsi ta mergaitė, iš kurios tyčiojosi visa klasė. Žinau tik viena – mes, tie iš kurių buvo tyčiojamasi, pasiekėm devyniom galvom daugiau, nei tie, kurie tyčiojosi. Na, nebent pasiekimu vadintume ypatingai svarbų konsultanto darbą prie varžtų Senukuose, tarptautinio vagies karjerą svajonių Anglijoj, priklausomybę nuo treningų ir saulėgrąžų spjaudymo arba sėdėjimą kalėjime. Tie žmonės dar dabar nemoka skaityt, tikrai. Gaila tik vieno, kaip ir Beata sakė savo pasakojime, kad jei patyčių nebūtų buvę, mes būtume pasiekę dar daugiau, nes nereikėtų lipti per savo nepasitikėjimą ir nuolat dvejoti. Akivaizdu, kad patyčios neduoda nieko gero abiems pusėms. Mano patarimas, vėlgi cituojant Beatą, prisiminkit, kad tai, kas vyksta mokykloje (tos keistos normos, kuomet reikia būt kvailam, bukam, tingiam, prasirūkiusiam ir prasigėrusiam, su dideliais papais ir, neduok dieve, tik ne ryžais plaukais) NIEKADA neatspindi tikrovės. Pabaigę mokyklą būsit vertinami pagal kitokius, o dažnai ir visai priešingus kriterijus. Jūsų originalumas, išskirtinumas, kūrybingumas, intelektas nulems Jūsų sėkmę, o ne visuomenės pagiežą. Gaila, bet tie, kurie gimdo patyčias, visų pirma patys turi gauti pagalbą, nes vaikas, atėjęs iš normalios, išsilavinusios šeimos, kur yra gerbiamas ir mokinamas gerbti, nemoka tyčiotis.

Pabaigai – atsiprašau visų tų, kurių nesugebėjau užstoti, kuomet iš jų tyčiojosi; visų tų, kuriems atrodžiau labiau priešas, nei klasiokas ar draugas; visų tų, kuriems linkėjau pačio blogiausio, nes buvot tikri madafakeriai. Nes mano linkėjimai išsipildė ir jūsų gyvenimas iš tikro apgailėtinas, bet man jūsų nelabai gaila. Jei iš Jūsų kažkas tyčiojasi – netylėkit ir negalvokit, kad visa tai tiesa, nesigėdinkit to. Tie žmonės nėra psichiškai sveiki, rimtai.