Perku 45 kg moters

Praeitą savaitgalį buvo nuostabi diena, kadangi pagaliau išaušo ilgai laukta ėjimo į Kylie koncertą akimirka. Ir iš tiesų, buvau nelabai atsakinga koncerto lankytoja, kadangi turėjau labai daug išankstinių ir išskirtinai gerų nuostatų, kad va jau dabar tai bus amžiaus reginys, šouiškiausias šou, man užsiliepsnos akys nuo lazerių ir pan. Dažniausiai eidama į kažkokius renginius stengiuosi neturėti išankstinės nuomonės, nes tai, po šimts pypkių, kartais viską sugriauna.

Human For Sale

Taigi, penktadienio vakaras, aš su vyru stoviu, nemeluoju, kilometrinėj eilėj (atrodo organizatoriai nelabai tikėjosi, kad ateis daugiau nei 200 žmonių) ir, kaip visada būna suartėjus su liaudimi, nugirstu pikantišką dviejų pagyvenusių Super vyrų pokalbį (kad nenukentėtų istorija ir nesuprastumėt klaidingai, parašysiu, jog tiems vyrams apie 55 metus, pagrindinis herojus yra ne aukštesnis už pačią Kylie ir jo išvaizda tikrai nesako “aš didžiausias tavo gyvenimo lobis”):

Vyras A: “tai va, karočia, praeitą savaitę užsiregistravau tam puslapy ir, primesk, gal kokios keturios po trim metų parašė. Tipo, viena iš Amerikos, kita iš Indonezijos, tada iš Australijos ir iš dar kažkur. Nu tai žodžiu, aš ten su jom bendrauju, viską, ir dabar galvoju, kurią čia siųstis. Nes, nu tipo, Amerikai ir Australijai nereik vizų, tai biški pigiau gautųsi, bet ta iš Indonezijos tai man žiauriai patinka. Nu tokia, žinai, mažutė, tipo parduotuvėj kažkokioj dirba. Tai bet be kokių 10 štukų aš jos neatsisiųsčiau, supranti. Tai, karočia, dabar galvoju, ką čia daryt”

Vyras B tuo metu tik linksi galva. Jis akivaizdžiai yra šiek tiek labiau, kaip čia pasakius, humaniškas ir intelektualus. Bet kad nenuviltų draugo, paklaustas, kaip pats gyvena, atsako, kad čytina su Editka ir jam jau atsibodo ta šeima ir žmona.

Vėliau Vyras A tęsia savo fantasmagorinį pasakojimą ir ima baisėtis lietuvėmis, kurios užsiregistravusios tam pačiam puslapy ir būdamos virš pem metų ir virš septym kilogramų drįsta kelti savo baisias nuotraukas ir ieškoti kažko. Kaip taip galima, rimtai?

Žodžiu, aš šiaip nesu iš ignoruojančių aplinkos veiksnius tipo žmonių, kuriem nieks nerūpi, tad stovėti ir klausyti buvo itin sunku. Iš tikro, esu mačiusi dokumentinį filmą apie tai, kaip vienas veikėjas atsisiunčia žmoną iš Rytų, tuomet ji tampa jo verge ne tik buitine prasme, bet ir seksualine. Bet niekad nedrįsau pagalvoti, kad tai vyksta prie pat manęs, arčiau nei galiu įsivaizduot. Ir pasidarė ypatingai šlykštu ir baisu. Nežinau, ar tos jaunos užsienietės sąmoningai save paverčia preke, nes mano, kad šitas mūsų tautietis yra svajonių princas ir suteiks joms tokį gyvenimą, apie kurį nuo 14 iki 18 val rodo per visus komercinius kanalus ispanų kalba, ar jos iš tikro netyčia papuolė ant tokio tipažo, nieko per daug neplanuodamos ir neparsidavinėdamos užuomenomis. Jei labiau pirmas variantas, tuomet man labai gaila tų moterų, nes sunku įsivaizduoti, kokiam dugne turi būti (nebūtinai finansiškai, galbūt morališkai), kad sutiktum būti atsisiųsta į Lietuvą, pas nepažįstamą moterų kolekcionierių. Kuris netrykšta pagarba ir supratingumu. Ir tikrai vienaip ar kitaip norės atgauti savo investuotus pinigus į kelionę.

Visi kalba apie prekybą žmonėmis, kaip tai baisu, kaip tai blogai. Bet dažnai žmonės patys savimi prekiauja dėl nelogiškiausių priežasčių. Visas jas vienija tik bendras laimės siekis.

Siekime būti laimingais neprarasdami savęs, nes tai vienintelis dalykas, kuris tikrai mums priklauso.