(Ne)tobula. Ir tuo didžiuojuosi.

Visos išgyvenam tokius paaugliškus – princesiškus tarpsnius, kai svajojam apie šeimą. Ne šiaip šeimą, iš tikro, apie Tobulą Šeimą. Kur vyras turtingas, galantiškas, kasdien gėlių parnešantis Bradley Cooperis. Namai su židiniu ir jakuzzi, dideliais vitrininiais langais, blizgantys, švarūs ir jaukūs. Kieme bėgioja šuo – daugkartinis Europos čempionas. Spalvingam kambary žaidžia vaikas, vienas pats sau, savarankiškai, niekad nesiožiuoja, pasako “Labai ačiū”, “Prašau” ir “Myliu tave”. O jūs pati esat nepaprastai patraukli, protinga ir įdomi asmenybė, besijaučianti taip, lyg viskas vyksta pagal planą.

0bd55e9

Todėl nuo pat pirmo žingsnio, susipažinimo su Juo (t.y. Tobuluoju), viską darot Tobulai. Per pirmą pasimatymą linksit galva ir sakot, kaip aistringai mėgstat slidinėt, gyvent palapinėje, žiūrėt Formulę, kaip jums nerūpi nenuleisti unitazų dangčiai ir vienišos palovio kojinės, kaip atsigaunat gamindamos maistą ir plaudamos grindis. Planas suveikia – vaikinas sėdi apšalęs iš pasigerėjimo ir jūs pastebit, kaip jis mintyse sau pažada tokio lobio nepaleisti. Nebėra (o ir nesinori), kur trauktis, toliau stengiatės gyventi pagal didyjį Tobulą Planą.

Turiu keletą draugių ir pažįstamų, kurios stengiasi gyventi pagal šį scenarijų. Būti Tobulos žmonos, motinos ir meilužės. Gerai, jei jos būna įvertintos, jei jaučia, kad ne tik jos, bet ir vyrai, vaikai viską daro taip, kaip svajota. Ir visgi, gyvenimo žavesys slypi tame, kad kartais ne visos svajonės pildosi: vyrai ir vaikai nebūna geriausi, šunys apkakoja veją ir jos pačios pastebi, kad celiulitas ir pajuodavę paakiai nebuvo planuose. Tada lieka mažiau laimės, bet plano gi nevalia atsisakyt. Todėl jos dar stropiau vykdo užduotis, kepa keksiukus su gražesniais kremais, puošia vaikus didesniais kaspinais, keliasi anksčiau, kad paruoštų vyrui pusryčius ir pietus į darbą, niekam nepasakoja apie savo bėdas, nes tobulos šeimos ir tobulų santykių iliuzija grius ne tik kitų, bet ir jų akyse (iš serijos: negaliu niekam pasakyt savo gimtadienio noro, nes neišsipildys). O praraja tarp realybės ir vaizduotės vis didėja.

Niekad nesupratau tokių besivaikančių tobulumą žmonių. Kartais atrodo, kad jie kaip tiksinčios bombos: kaupia ir kaupia savo bėdas viduje, apsimeta, kad viskas kuo puikiausiai, bet ateis tokia diena, toks įvykis, kai viskas sprogs. O dabar viskas gerai, kiti žiūri iš šono ir žavisi šia iliuzija, tik tiek Tobuliesiems reikia – kitų pavydo. Girdėjau pasakojimą apie merginą, kuri niekada nematė savo mamos be makiažo. Argi tai ne keista? Iš tikro, taip niekad ir nepažinti savo nuosavos mamos.

Viskas būtų daug lengviau, jei nebijotume realybės ir didžiuotumėmės tuo, kas esame. Nuo pat pirmo pasimatymo sakykite tiesą – jei tai jūsų žmogus, nereiks jokių pagražinimų, kad akys imtų spindėti. Ir taip bus daug lengviau. Jis žinos, kokia jūs esate, ką iš tikro mėgstate, ko ne. Lygiai taip pat ir jūs. Viskas bus daug lengviau, norėsis šypsotis ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad kitaip neįmanoma. Net nekalbu apie sutaupytus ant šokolado ir servetėlių pinigus juodosiomis dienomis.

Pirmas žingsnis į tobulumą, tai tikėjimas, kad nieko nėra tobulo.