Kur yra tolerancijos ribos?

Tikriausiai daugelis, perskaitę šitą antraštę, galvos, kad aš visokiausia –fobė, kuri po pagalve laiko savo balsavimo biuletenį su ryškiai pažymėtu „ne“ žemelės pardavimui, kuri kasdien vis labiau dreba dėl pabėgėlių a.k.a. teroristų, kurie čia viską sugadins, kuri laukia naujų m.a.m.a. apdovanojimų, besimokindama dar garsiau švilpt, nes negali žinot, koks dar fuifui ant scenos užlips. Apsigavot, straipsnis ne visiškai apie tai.

tolerancija

Šiaip save laikau pakankamai tolerantišku žmogumi. Ir kartais susimąstau, iš kur ta tolerancija? Mano mama, seneliai, tetos ir dėdės turi kitokį požiūrį į gyvenimo aktualijas. Gal ne tokį ekstremistinį, kaip, tarkim, p. Gražulio, bet panašų. Na, žinot, tuos eilinius šūkius, kurie visuomet baigiasi žodžiais „ne“, „lauk iš Lietuvos“, „gėdaaaa“. Vadinasi, tai neateina su genais. Mokykloje, kaip žinia, tokių tolerancijos reikalaujančių klausimų nereikėjo viešai diskutuoti ir analizuoti, nes kažkodėl buvo Kiti Laikai (po tokio sakinio jaučiuos kaip razina – sena ir susiraukšlėjusi), bet visgi – šviečiausi kartu su klasiokais, buvau mokoma tų pačių dalykų. O dabar – didžioji dauguma klasiokų yra lyg mano senelių, mamos ir tetų atspindžiai. Na, gerai, gal tai lėmė tas 95 procentų rezultatyvumas mano klasiokams stojant į kolegijas. Ką besakytumėm mes visi, kol kas ten vis dar renkasi tie, kurie nepatenka į universitetus. Arba, bent jau dauguma tokių. Vadinasi, kažkuriame etape mano požiūris į gyvenimą tapo labiau kritiškas, nebeprisitaikėliškas. Iki šiol nežinau, kada tai įvyko, bet ne apie tai.

Man jau seniai kyla klausimas, kur yra tos tolerancijos ribos? Jau minėjau, save laikau pakankamai tolerantiška. Bet tik pakankamai. Yra dalykų, kurie išveda iš kantrybės ir proto per sekundę. Ir tikiu, kad tuomet aš jaučiuosi, kaip tie, kurie nemėgsta homoseksualų. Gal net kaip buliai koridoje, išvydę raudoną spalvą. Dalykas, kuris dažniausiai priverčia mane pajusti minimum svetimą gėdą ir maksimum didelį pyktį, yra kvaili žmonės. Aš nežinau, ar pasaulyje yra kokia kvailofobija, bet man ji smarkiai pasireiškia.

Prieš keletą metų, kai dar buvau studentė, turėjau įdėt daug valios pastangų, kad tylėčiau kaip žemė per paskaitas. Nes visuomet atsirasdavo kokia mergaitė (rimtai, kodėl moterys dažniau nesiorientuoja situacijoj?), kuri nesuprasdavo „du plius du yra keturi“ lygio teiginių. Ir kaip man būdavo gaila dėstytojų, kaip aš žavėjausi jų ramybe. Arba tos situacijos, kuomet dar žaisdavom Alias. Baltąjį Alias. Ir tokie žodžiai, kaip „trišakis“ būna neperžengiamu barjeru. Kas tai? Kaip tai? Mano viduje tuo metu angelų choras unisonu jau gieda „ooomaaaiiigaaaad“ ir kairė akis ima trūkčioti.

Kadangi su kvailais žmonėmis kažkodėl tenka pakankamai dažnai susidurti, atlikau keletą observacijų.

  1. Vyrai daug lengviau toleruoja kvailas moteris. Daugeliu atveju, kai po kažkokio incidento bandau apkalbėt tai su vyru, jis nieko nebūna pastebėjęs. Atseit, čia mano asmeninė problema ir aš, kaip Judge Judy, gimiau, kad teisčiau.
  2. Yra įprasta toleruoti menkiau išsilavinusius ir apsišvietusius žmones. Ir ne tik toleruoti – jų kvailumas kitiems atrodo arba nepastebimas, arba labai sąmojingas. Kažkodėl mūsuose dar nuo mokyklos laikų yra madinga būt tamsuoliais. Nes gi tas, kuris neina į pamokas ir varo kuolais, yra kiec bičas.

Taigi, ar egzistuoja tolerancijos ribos? Kuomet jau galima nustoti nutylėti ir pasakyti, ką iš tikro galvoji? Ar tolerancija turi visuomet būt visapusiška? Ar, iš viso, tolerancija yra geras ar blogas reiškinys, skatintinas ar slopintinas?

Man kartais šiek tiek atsibosta internetuose ir feisbuko sraute sutikti garsiai rėkiančius ir atvirai, tarkim, homofobiškas mintis reiškiančius asmenis. Kodėl jiems galima rėkauti netolerantiškas pamazgas, o aš turiu tylėti (nes su tokiais veltis į diskusiją lygu aiškint Rusijai, kad čia jos raketos numušė Malaizijos lėktuvą)? Aš puikiai suprantu, kad dažnai reikia pasilaikyti savo kritišką nuomonę sau, ir iki šiol aš tą gyvenime ir dariau (nes daugelis dalykų yra subjektyvūs, nes žmonės jautrūs, nes negražu ir neetiška, nes nereikia vadovautis emocijomis), bet jeigu tie rėksniai gali apie tai negalvoti, tai kodėl aš turiu daryt kitaip?

Apmąstymų ketvirtadienis.