Kavos pertraukėlė

Kur yra tolerancijos ribos?

Tikriausiai daugelis, perskaitę šitą antraštę, galvos, kad aš visokiausia –fobė, kuri po pagalve laiko savo balsavimo biuletenį su ryškiai pažymėtu „ne“ žemelės pardavimui, kuri kasdien vis labiau dreba dėl pabėgėlių a.k.a. teroristų, kurie čia viską sugadins, kuri laukia naujų m.a.m.a. apdovanojimų, besimokindama dar garsiau švilpt, nes negali žinot, koks dar fuifui ant scenos užlips. Apsigavot, straipsnis ne visiškai apie tai.

tolerancija

Daugiau…

Turgaus istorijos

Taip jau atsitiko, kad, po kelerius metus trukusių paieškų, mes su vyru įsigijom visai neprastą butą vienam seniausių Kauno rajonų. Mes matėm vien privalumus – vieta, infrastruktūra, susisiekimas su centru, prekybcentriai, tyla ir ramybė. Kiti tuo metu badė pirštais ir rėkė – „ėėėė, bet turgus gi visai šalia, fufu“. Ir viskas, ką noriu tokiems šiandien atsakyt, yra: bet tai ant kiek yra linksma gyvent šalia turgaus. Jei ne jis, neturėčiau šių turgaus istorijų.

Visų pirma, prieš pradedant pasakoti esmę, pasigilinkim į detales ir veiksmo vietą. Mano turgus nėra iš tų, kur viskas pardavinėjama ant gražių prekystalių arba kur pardavėjos stengiasi būti malonios, arba kur mėgaujiesi vaikščiodamas po jį. Mano turgus yra praeitis. Lyg žengdamas pro jo vartus iš tikro žengtum pro teleportacinį portalą, kuris visus negailestingai nubloškia ketvirtį amžiaus atgal: į laikus, kai visi žinojo žodžius “spekuliantas”, “po blatu”, “tas rupūžė liandzbergis” ir tuo pačiu niekas nežinojo žodžių “kivi”, “bananas” ir “ananasas”. Tai štai, aplink tokį turgų ir žmonės gyvena atitinkami, o bet tačiau, tokių nerasi nuobodžiuose daugiabučių kvartaluose – ten nėra vietos spalvoms ir nuotykiams.

turgus

Nuotrauka: fotomenininkas Vytautas Pletkus

Daugiau…

Gyventi šia diena arba skubėk gyventi

Ar kada pagalvojote, kad šių dienų gyvenimas – tai nuolatinis bėgimas? Tarsi, patys to nesuvokdami, dalyvautume bėgimo varžybose. Pirmosios vietos nori visi. Tačiau ne kiekvienas jos nusipelno.

Skubame visi ir visur: užaugti, kuo greičiau pabaigti mokslus, įgyti išsilavinimą, sukurti šeimą ir t.t. Vėliau, kai gyvenime apsilanko gražuolė rutina ir tenka atlikti būtinąją išlikimo pareigą – dirbti -, nuolatinis skubėjimas įgauna pagreitį.

Visos turime bent keletą vaidmenų šiame improvizacijų spektaklyje – gyvenime: mama, dukra, žmona, draugė, darbuotoja ir dar daugybę kitų. Ir visos turime tas pačias 24 valandas per parą. Tačiau, priklausomai nuo atliekamų pareigų, siekių gyvenime, kiekvienam laikas tirpsta skirtingai.

Daugiau…

Savaitė be patyčių. Pasipasakokim!

Kavos pertraukėlės skiltis turėtų būt lengva ir skani, atrodo taip sufleruoja pats pavadinimas. Bet kartais ne viskas gyvenime yra lengva, ar ne? Netgi ne visada ta pati kava yra skani ir lengva – kartais (galbūt visai kaip aš praėjusį trečiadienį) paklausai Iki parduotuvės reklamos su barista ir visiškai susigadini savo rytinę kavą, įsidėjęs jo rekomenduotos uogienės. Nes viduj manai „avietės ir kava – skamba lyg tiramisu, turi tikt“. O gaunasi klaiki klaiki kava, kurios NET pienas nepagerina, nes – be abejo – šlykšti uogienė sutraukia pieną. Gaunasi rūgščiakartė kava su pieno gabalais. Trumpiau tariant, lygiai taip pat ir ši skiltis galbūt kartais sugadins kavą, nes privers galvoti ne apie pačius lengviausius dalykus.

Ši savaitė visuomenėje eskaluojama kaip „Savaitė be patyčių“. Manau, kad tai puiki iniciatyva. Žinoma, čia tik step 1, einant link problemos sprendimo. Bet juk visuomet pats pirmas žingsnis yra pri(si)pažinimas ir kalbėjimas. Rytais per „Labą Rytą“ prisidėdami prie šios idėjos savo asmeninę patirtį apie patyčias pasakojo įvairūs visuomenės veikėjai. Aš užmačiau tik Jurgą su Vidu, Liūdnus Slibinus ir Beatą Tiškevič – Hasanovą. Net nebandysiu slėpt savo simpatijų Beatai, labiausiai įsiminė būtent ji. Nes, kaip visuomet, nekalbėjo apie tariamą situaciją su tariamais sprendimais – kalbėjo apie save ir apie savo patirtį mokykloje. Tuomet susimąsčiau – tikriausiai dauguma negalėtume pasakyti, kad nesigėdijame nieko, kas ten atsitiko. Dažniausiai visi žengiam kokį kvailą žingsnį. Gal vieni susipranta anksčiau, kiti vėliau. Ir dažniausiai tai juk nieko blogo, juk ne vien matematika ir istorija yra dalykai, kurių mokaisi mokykloj, lygiai taip pat tai yra ir socialiniai įgūdžiai. Bet kartais ir kai kuriem vieno žingsnio negana – jie apsisuka ir eina atgal, įsakydami silpnesniems daryti tą patį.

savaite_be_patyciu

Daugiau…

Sicilija. Sustojusio laiko sala

Kuomet vieni lietuviai laukia vasaros, kad galėtų – kaip kokie žydai į Meką – atlikti pareigą ir nuvažiuoti prie jūros, aš laukiu pavasarių ir rudenų. Tokiu metu surenkam tradicinę kelioninę komandą, pasirenkam kryptį ir labai iš anksto pradedam laukti atostogų. Praėjusiais metais, prasidėjus eiliniams pigių lėktuvo bilietų reidams, akys užkliuvo už Trapani, Sicilijoje. Gėdingai pigu! Širdis neleidžia nepirkti. Po  trijų mėnesių planavimo – visi penki sėdim prie vartų. Ne, ne močiutės kaimo vartų, oro uosto. Ciao, Sicilija!

sicilija

Daugiau…